Po Europos Parlamento rinkimų Prancūzijos kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoris išaugo iki rekordo po 2020 m. – 39 taškais. Daugelis apžvalgininkų kaltina Nacionalinio fronto kilimą dėl rinkos suirutės, dėl kurios visos euro zonos skirtumai padidėjo. Tačiau to nebūtų nutikę, jei Prancūzijos skola būtų maža, finansai stiprūs, o euro zonos šalių ekonomikos augtų sveikas.
Prancūzija yra pasaulio plakatų vaikas dėl etatizmo. Tas pats etatizmas, kurį kai kurie politikai siekia primesti JAV, ekonomiškai nuniokojo Prancūziją – nuostabią šalį su puikiu žmogiškuoju kapitalu ir puikiais verslininkais.
Prancūzija niekada neturėjo taupymo. Ji turi didžiausią pasaulyje vyriausybę, palyginti su ekonomikos dydžiu. Vyriausybės išlaidos BVP viršija 58%, o tai yra didžiausias pasaulyje. Profesinės sąjungos yra nepaprastai galingos. Jų gebėjimas organizuoti paralyžiuojančius streikus suteikia jiems tokią ekonominę galią, kuri gerokai viršija jų tikrąjį atstovavimą. Prancūzijos valstybė tokia didelė, kad viešajame sektoriuje dirba 5,3 milijono žmonių (21,1 % aktyvių gyventojų), o valstybės tarnautojų ir gyventojų santykis yra 70,9/1000, Eurostato duomenimis. Prancūzija turi vieną didžiausių mokesčių sistemų EBPO. Remiantis EBPO, Prancūzijoje pajamų mokestis ir darbdavio socialinio draudimo įmokos sudaro 82% viso mokesčių pleišto. Pelno mokesčio tarifai Prancūzijoje taip pat itin aukšti – 26,5 proc., o įmonės, kurių pelnas didesnis nei 500 000 eurų, moka 27,5 proc. Darbo rinkos taisyklės Prancūzijoje yra tokios griežtos, kad įmonių, kuriose dirba keturiasdešimt devyni darbuotojai, skaičius yra 2,4 karto didesnis nei tų, kuriose dirba penkiasdešimt, visų pirma dėl didelės naštos, kurią įmonės patiria pasiekusios penkiasdešimties darbuotojų ribą. „Bloomberg“ teigimu, 50 darbuotojų turinti įmonė turi sukurti „tris darbuotojų tarybas, įvesti pelno dalijimąsi ir pateikti taryboms restruktūrizavimo planus, jei įmonė nusprendžia atleisti darbuotojus dėl ekonominių priežasčių“.
Jei esi keinso statistas, tau turi seilėtis. Minėtos savybės byloja apie tobulą socialistinę visuomenę, milžinišką valstybę, itin didelius ir progresinius mokesčius bei milžinišką socialinį tinklą. Tai turėtų būti optimali ekonomika. Arba ne?
Gerai ne. Prancūzija dešimtmečius gyveno ekonomikos sąstingyje; ji neturėjo subalansuoto biudžeto nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos, o nepasitenkinimas dabar yra norma. Įmonės ir mokesčių mokėtojai pavargo nuo savo išteklių eikvojimo, o subsidijų sistema pagimdė grupę priklausomų ir įniršusių piliečių, kurie jaučiasi palikti ir sunkiai suvokia savo padėtį. Pasveikinta socialinė valstybė žlugo, nes didžiulė subsidijų ir išlaidų mašina nepaisė ekonominių skaičiavimų, todėl šalis tapo košmaru darbo ir gerovės kūrėjams, taip pat košmaru tiems, kurie ieško socialinio tinklo, suteikiančio galimybes. Prancūzija parodė, kad socialistinio perskirstymo pažadas tik sukuria sąstingį. Nepaisant pretenzijų dėl itin mažos nelygybės – 31,5 % Gini koeficiento, ji yra viena iš Europos šalių, kurioje didžiausias getuose pūvančių piliečių nepasitenkinimas, nesaugumas ir įsišaknijęs skurdas.
Socializmas visada nepaiso ekonominio skaičiavimo ir būtinybės skatinti augimą ir gerovę, kad būtų pasiekta pažanga. Kai išpūstos valstybės išlaikymas ir perskirstymas tampa vieninteliais tikslais, ekonomika stagnuoja, visi pyksta.
Problema su Prancūzija apima ne tik šiuos rinkimus. Rinkėjai gali pasirinkti tarp etatizmo, labiau etatizmo ar visiško komunizmo. Žavi.
Dešimtmečius kankinantis mokesčių kėlimas ir klaidinga imigracijos politika, kuri atitolino net ir tuos, kurie įleidžiami į šalį, išsekino mokesčių mokėtojus, o įstatymų besilaikančius piliečius išgąsdino. Ekonomika išgyvena lėtą augimą arba visai neauga, o našumo augimas mažėja, dėl to lėtėja realaus darbo užmokesčio augimas, didėja nesaugumas ir mažėja mokesčiai. Ką skaitote žiniasklaidoje? „Grėsmė yra kraštutinė dešinė“. Ne. Grėsmė yra etatizmas.
„Bloomberg“ teigimu, nė viena iš trijų galimų alternatyvų vyriausybei nesumažins skolos ir nesumažins deficito. Nė vienas iš jų neišspręs išpūsto vyriausybės dydžio. Du nori dar labiau valstybės kontrolės ekonomiką, o vienas nori mažesnių mokesčių kaip vienintelės akivaizdžios augimą skatinančios politikos. Tačiau mažai tikėtina, kad šie mokesčių mažinimai pritrauks daug veiklos, kai administracinė ir biurokratinė našta ir toliau slegia ekonomiką.
Prancūzija turi potencialą būti pasauline ekonomikos lydere. Ji turi talentą, verslumo dvasią ir verslo patirtį, kad sukurtų pasaulinius lyderius. Tačiau sistema juos tiesiog išvaro iš šalies. Daugelis Prancūzijos šviesiausių žmonių emigravo į kitas tautas, kur gali klestėti. Deja, politinis elitas labai džiaugiasi, kad vadinamieji valstybės čempionai yra užpildyti politikais ir nedidele grupe parankinių sektorių, kurie per daug bijo pakelti balsą prieš išsipūtusią valstybę, nes gali patirti valdžios rūstybę. Atrinkta intelektualų ir drąsių verslininkų rūšis bando pakeisti sistemą iš vidaus, ir, deja, jiems nepavyksta.
Pamoka, kurią galime pasimokyti iš Prancūzijos, yra ta, kad socializmo bandymas niekada neveikia, o kai tik pragaištingi rezultatai tampa akivaizdūs, problemos išspręsti beveik neįmanoma. Prancūzija yra didžiulė euro zonos problema, ir ECB negali jos nuslėpti. Tačiau nemanykite, kad tai unikalus pavyzdys. Prancūzija dabar yra ledkalnio viršūnėje. Pražūtingas naujos kartos ES fondas ir kurčia Europos Komisija šiuo metu slepia daug baisesnes struktūrines problemas Ispanijoje ir kitose euro zonos šalyse.
Prancūzija parodo, kodėl niekas neturėtų bandyti socializmo. Euro zona parodo, kodėl niekas neturėtų mėgdžioti statistinio modelio, kurį primeta Prancūzijos politikai.